You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 22 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Senoji Kaniavos – Dubičių girininkija

Pirmosios girininkijos Lietuvoje įkurtos XVI amžiuje. Nepavyko aptikti dokumentų, kad tais laikais būtų veikusi Ūlos krašto girininkija. O štai XVII amžiuje buvo. Vadinosi Kaniavos-Dubičių, arba vien Kaniavos girininkija, nes centras buvo Kaniavoje.

XVII amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo atliktas valdiškųjų (karališkųjų) miškų patikrinimas, o jo medžiaga išspausdinta knygoje “Karališkųjų girių ordinacija”. Ši pasirodė 1641 metais, vos keliolikai mėnesių praėjus nuo Kaniavos-Dubičių girininkijos tikrinimo.

Rytinė girininkijos riba ėjo Nočios upeliu, pietinė – Zabolotjės upeliu ir Čepkelių raisto šiauriniu pakraščiu. Vakaruose siekė Stegalių balas ir Pavilnio upelio žiotis, t.y. Zervynų kaimą. Šiaurinė riba buvo Uosupio aukštupys. Į girininkijos teritoriją neįėjo miškai į rytus nuo Nočios upelio, nes ten didelių masyvų ir nebuvo, o miškeliai priklausė atskiriems dvarponiams – Kuncvičiams, Pranckevičiams ir Narbutams. Kaniavos-Dubičių girininkijos kaimynės buvo Berštų-Zabolotjės, Merkinės ir Perlojos-Varėnos girininkijos. Kaniaviškė buvo viena mažiausiųjų, nes ją saugojo tik vienas vyresnysis ir 32 eiliniai medsargiai. Kitose girininkijose jų skaičius buvo dvigubai ar net trigubai didesnis. Antra vertus, senoji Kaniavos girininkija šiandien atitiktų urėdiją su 6-7 girininkijom. Į XVII a. girininkiją visiškai tilptų nūdienės Dubičių, Paąžuolės, Rudnios, Kaniavos, iš dalies Zervynų ir Marcinkonių girininkijos. O juk buvusiosios gabaliukas dabar priklauso Baltarusijai.

Kaniavos-Dubičių girininkijai priklausė pati giria, kurios branduolys buvo apie dabartinius Rudnios, Kašėtų, Ūtos, Noškūnų kaimus ir pakraštiniai miškai, savotiškos salos ir pusiasaliai, ordinacijoje vadinami ostampais. Gal lietuviškai juos būtų galima vadinti apygirėmis? Kaniavos-Dubičių girininkijoje būta 8 didelių ir 20 mažų apygirių. Didžiosios – tai Panočių, Plaučynų, Stojų, Vaiciaraiscio, Vilkų girios, Miškų girios, Beržupio ir Žoleikiškių apygirės. Mažesnės vadinosi Viršunobelos, Vorovolkio, Pakaniavio, Dublios, Gribašos, Tabalinų, Krokšlio, Stegalių, Pavilnio, Raudonos, Gaidisulos, Eivobolios, Slinienio, Vartelių, Žvirgždynų, Gražų, Daubrelių, Lakštučio. Dar vienas miškas vadinosi “Prie Ulos ežero”, o kitas “Gražos prie Knyčios upės”.

Didesnioji dalis šių senų pavadinimų ir šiandien vartojami. Kai kurie, pavyzdžiui, Raudona, yra Baltarusijoje, prie Miežonių kaimo. Kai kurie šiek tiek pakitę – šiandien drucminiškiai sako ne “Vilkų giria”, o “Vilkų pagirys”. Knyčios upės aptikti nepavyko. Bene tai bus neteisingai užrašytas Sienyčios, dešiniojo Ulos intako, pavadinimas.

Ordinacijoje nurodoma, kad visos apygirės atrodo neblogai, bet centrinė girios dalis labai išretinta. Pasidarbavo vėjai ir gaisrai. Dar labiau giria nukentėjo nuo Rodūnios klebono Pranckevičiaus, kuris medžius kirto bažnyčios, taip pat ir savo reikalams. Daug iškirsta ir valstybės pakanclerio Sapiegos nurodymu.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.