You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 21 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Neramūs dešimtmečiai Barčių valsčiuje

XVII a. pradžioje beveik visi valstiečiai buvo baudžiauninkai. Dalis jų priklausė dvarininkams, kita – didžiajam kunigaikščiui, trečia – bažnyčios ar vienuolyno ūkiui. Laikoma, kad geriausia buvo karališkųjų, t.y. didžiojo kunigaikščio valdinių, būklė.

Prie šių (karališkųjų) priklausė Barčių valsčius. Bartų ir skalvių ainiai atlikinėjo barčių prievolę – statė tiltus. Šio valsčiaus žmonės mokėjo piniginį mokestį činčą, o tais metais, kai būdavo paimami į kariuomenę, nuo mokesčių būdavo atleidžiami. 1557 m. Valakų įstatyme apie juos buvo sakoma: “o kai jiems karą eiti liepsim, jie privalo tuos metus laisvus turėti nuo visų mokesčių, o tiltus jie neprivalomus turi grįsti, o už tai jiems nuolaidą mūsų činčuose liepsim daryti pagal mūsų valią”.

Ūlos krašte žemė valakais buvo išmatuota labai anksti. Senųjų ir Naujųjų Vigonių kaimuose (15 km į rytus nuo Dubičių) tai buvo padaryta 1560 metais. Abu kaimai turėjo nemažai žemės – 20 ir 26 valakus. 1612 m. karališkasis revizorius D.Karpis atėmė iš Senųjų Vigonių valstiečių dalį valakų, įkūrė palivarką, reikalaudamas, kad jame darbus nudirbtų abiejų kaimų žmonės. Valstiečiai šiam valdininko sprendimui pasipriešino, parašė skundą, kurį nagrinėjo iždo valdytojas J.Valavičius (vėl Valavičius!). Šis įsakė grąžinti kaimams užgrobtus valakus, o palivarką steigti tuščiose žemėse. Valstiečiai, be činčo, dar privalo mokėti dėklos mokestį (natūra) bei ateiti 6 kartus per metus į talkas. J.Valavičiaus sprendimas buvo kompromisinio pobūdžio, nes žemę grąžino, bet įteisino prievolių padidinimą.

Dabar jau kilo valstiečių nepasitenkinimas dėl dėklos mokesčio. Jie rėmėsi kunigo T.Makoveckio 1579 m. sudarytais nuostatais, pagal kuriuos dėklos jiems duoti nebuvo nustatyta. Valdininkai rėmėsi vėlesniais G.Delnickio 1590 m. nuostatais, pagal kuriuos dėklą mokėti privalėjo. Valstiečiai karališkojo dvarų laikytojo B.Kopčio (Kapočiaus?) veiksmus vėl apskundė. 1617 m. karalius konfliktą sureguliuoti vėl pavedė J.Valavičiui. Šis į barčių kraštą pasiuntė rotmistrą K.Sadovskį. Valstiečiai deryboms su J.Valavičiaus pasiuntiniu išrinko 4 savo atstovus – po vieną nuo kiekvienos vaitystės. Tai buvo Mykolas Sovosta, Valentas Perdys, Andrius Razukas ir Baltramiejus Pakaušis.

K.Sadovskis nustatė, kad barčiai nemokėjo dėklos nei 1614, nei 1615 metais. Nuo šių nepriemokų jie buvo atleisti, bet nuo 1617 metų dėkią privalėjo mokėti tvarkingai.

1633 metais barčiai vėl skundėsi karaliui ir LDK, kad iš jų mokesčių reikalaujama ir tais metais, kai jie eina statyti tiltų. Skundą tikrino Gardino žemės teismo raštininkas O.Kerdėjus. Šio sprendimas valstiečiams nebuvo palankus. Tais metais, kai jie vyksta į karą, tai atleidžiami nuo činčo, bet dėklą mokėti privalo. Nepatenkinti sprendimu, barčiai toliau maištavo. Už tai buvo sodinami į kalėjimą, plakami, netgi žudomi. Patys irgi nebuvo šventi, užmušė karaliaus vietininką Stankevičių. Dėl to vienas valstietis – Petras Paceika – buvo išvarytas iš valsčiaus. Tik po 1637 metų barčiai aprimo. Ir dėl represijų, ir dėl menkų savo nepaklusnumo akcijų rezultatų.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.