You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 20 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Valstiečių prievolės XVI-XVII amžuje

XIV a. pabaigoje, kuomet Dubičiai, Kaniava, Drevininkai (Barčiai), Skalviai buvo pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose, Ūlos krašto absoliuti dauguma gyventojų dar buvo laisvi žmonės. Valstiečiai mokėjo valstybei (didžiajam kunigaikščiui) duoklę, kuri vadinosi dėkla. Atsiskaitoma buvo rugiais, avižomis ir šienu. Piniginis mokestis buvo vadinamas sidabrine ir naudojamas karo reikalams. Be to, valstiečiai dar privalėjo dalyvauti talkose (dažniausiai 6 dienas per metus), statant ar taisant pilis bei tiltus arba vykstant su pastotėmis. Paprasti valstiečiai taip pat privalėjo eiti į karą. Ilgainiui karas pasidarė bajorų prievole, o valstiečiai darėsi vis labiau nuo jų, t.y. bajorų, priklausomi.

Jau 1504 metų privilegijoje skaitome, kad Dubičių apylinkių žmonės priklauso kunigaikščiui Vasilijui Glinskiui „su visomis tųjų žmonių žemėmis ir dykvietėmis ir su visu tuo, ką tie žmonės turėjo“. Nustatytos vis didėjančios duoklės. Jos piniginės ir natūrinės, t.y. įvykdomos medumi, bebrų ir kiaunių kailiukais ir „visokiu kitokiu pelnu ir tarnybomis“. Galima teigti, kad valstiečių įbaudžiavinimo procesas Ūlos krašte nė kiek neatsiliko nuo tokio pat reiškinio visoje Lietuvoje.

1557 metais Valakų įstatymas iš esmės užbaigė įbaudžiavinimą. Kartu pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo įvykdyta žemėtvarkos reforma. XVI amžiaus Lietuvos valakas turėjo apie 21 ha žemės, kuri buvo 3 laukuose, nes buvo įvestas taisyklingas trilaukis su privaloma seka: žiemkenčiai – vasarojus – pūdymas. Netgi žiemkenčiams išmirkus ir žuvus, pavasarį bebuvo leidžiama atsėti vasarojumi. 7 ha gabalas kiekviename iš laukų buvo matuojamas kuo ilgesnis. Vėliau valakus dalijantis 2-4 žmonėms, susidarė labai ilgi ir siauri rėžiai, kuriuose kartais ir apsisukti su vežimu buvo neįmanoma. Reikia pastebėti, jog valako sąvoka ilgainiui pasikeitė, tapo ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu rodikliu. XX a. pradžioje valakas buvo tuo didesnis, kuo prastesnė buvo žemė. Apie Marcinkonis berods viršijo 100 ha.

Valakas tapo atsiskaitymo su dvarininku ar valdovu pagrindu, nes visos prievolės buvo uždedamos ne dūmui (sodybai), tarnybai ar žmogui, o valakui. Valakinis valstietis privalėjo 2 dienas per savaitę eiti lažą, sumokėti nedidelį piniginį mokestį. Kiek mokėdavo ir natūra, t.y. kiaušiniais, medumi, vilna ir panašiai. Daug kur lažas buvo keičiamas piniginiu mokesčiu, kuris vadinosi činčas. Ši forma Ūlos krašte buvo vyraujanti.

J.Ochmanskis paskaičiavo, kad visas valstiečių prievoles galima įvertinti maždaug 100 grašių (geresnėse žemėse). Tai maždaug karvės vertė, nes neblogas kovinis žirgas XVI amžiuje kainavo ne mažiau 4 kapas grašių (240). Pervertus į nūdienius pinigus, valstiečių prievoles būtų galima įkainoti maždaug 2000-2500 litų per metus nuo vieno valako. Tai, pasak profesoriaus j.Jurginio, nebuvo daug. Bloga tai, kad nustatytos prievolės išsilaikė vos pora dešimtmečių, o vėliau vis buvo didinamos. XVII amžiuje 5-6 lažo dienos per savaitę tapo įprastiniu reiškiniu. XVI amžiuje 7 valstietiški valakai privalėjo įdirbti vieną „ponišką“. XVII amžiaus Kaniavos girininko 3 valakus privalėjo apdirbti 6 valakus dirbantys žmonės. Tokios normos buvo ir kitose Lietuvos vietose.

Taigi išnaudojimas per kelis dešimtmečius išaugo 3,5 karto.

Po Valakų reformos atsirado nemaža labai smulkių kaimelių – užusienių (zastenkų). Jie atsirasdavo tose vietose, kur žemės būdavo per maža, kad ji būtų suskirstyta į valakus. Ten įsikurdavo 1-3 ūkiai, dažniau šlėktų valdomi. Mūsų krašte buvo 3 užusieniai: Molinė, Šiliniai ir Būdos. Pastarasis vėliau išaugo iki nedidelio kaimo.

Valstiečių gyvenimas XVII amžiuje sunkėjo. O kas gi nori vis blogiau gyventi? Valstiečiai priešinosi visomis galimomis formomis. Apie tai bus pasakojama kitame rašinyje.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.