You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 19 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Krašto valdymas XVIII-XIX amžiuose

1700-1721 metais vyko Šiaurės karas. Lietuva tapo tarsi pereinamuoju kiemu – kas ko norėjo, tą ir darė. Ėjo švedai, paskui rusai ir vėl švedai… Panašu, kad Ūlos kraštui Šiaurės karas nepadarė tokios žalos, kaip kad XVII a. vidurio karai.

Jau apie 1720 metus pradeda jaustis nedidelis ūkinis pagyvėjimas, kuris pasireiškė kad ir Rudnios geležies liejyklos įkūrimu (kai kurie autoriai teigia, kad apie tą laiką liejykla buvusi atkurta). Atkuto senieji kaimai, o pagausėjus gyventojų, kuriasi ir naujieji Kaniavos girininkijos kirtimuose. Tai Krokšlys, Kaniavos Zervynos, Lynežeris. Tačiau valstybės (Respublikos) reikalai ėjo vis blogyn ir blogyn. Nevykusiai buvo juokaujama, kad šios valstybės pagrindas yra netvarka…

Ūlos krašto seniūnijos keliauja iš rankų į rankas. 1771 metais Kaniavos seniūniją valdo ir pelną gauna Mikalojus Bžostauskis. 1773-1775 m. seimas ją paskiria šio sūnui Konstantinui net 50 metų kartu su Punsko, Daugų ir Varėnos seniūnijomis. Bet jau 1784 m. Kaniavos apylinkės perleidžiamos Sapiegoms-Jelskiams.

Dubičių seniūniją amžiaus pabaigoje valdė Tiškevičiai – iki 1775m. Aleksandras, vėliau jo sūnus Liudvikas.

Netgi Kaniavos girininkijos visas ūkis buvo atiduotas pulkininkui Ignacijui Bachminskiui.

1795 m. Respublika nustojo egzistavusi. Didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai. Lydos apskritis buvo pavaldi Lietuvos Gardino gubernijai, bet 1843 m. priskirta Vilniaus gubernijai. Tiesa, nedidelė Ūlos krašto dalis net iki 1 Pasaulinio karo priklausė Gardino gubernijai ir apskričiai. Tai Krokšlio kaimo dalis, esanti kairiajame Ūlos krante. Ta kaimo dalis netgi vadinta atskiru Šumo kaimu.

XIX a. pirmoje pusėje išlieka 4 pagrindinių administracinių – ūkinių vienetų sistema.

Kaniavos dvarui priklausė Kaniavos, Mikalčiūnų, Panočių, Kaniūkų, Senkonių, Krūklių kaimai, dalis Dainavos ir Noškūnų kaimų.

Plačiausios buvo Kaniavos girininkijos dvaro valdos. Jai buvo priskirti Paąžuolės, Drucminų, Kaziukonių, Daržininkų, Rudnios, Kalvių, Miežonių, Krokšlio, Leliūnų, Stoniūnų, Lynežerio, Ūtos, Babrauninkų, Gribašos, Kašėtų, Būdų kaimai, dalis Zervynų ir Noškūnų kaimų, Dainavos kaimo Kaziukonių šeima.

Dubičių dvaras buvo nedidelis, jam priklausė Dubičių, Molėnų, Daugirdonių, Purvėnų ir Klaišių kaimai.

Barčių dvaro būta kiek didesnio. Jį sudarė Pelesos, Padzitvės, Pavalakės, Dubinių, Paraisčio, Kurkių,Kargaudų, Piliūnų, Leliušių kaimai.

Miežonių, Leliūnų, Babrauninkų, Klaišių kaimai, taip pat visas buvęs Barčių dvaras šiuo metu priklauso Gudijos Respublikai. Molėnų kaimelis visiškai išnyko.

Galima pastebėti, jog išvardintos ne visos krašto vietovės. Striežiūnų, Papiškių, Krivilių kaimai priklausė Rodūnios, Vydenių kaimas – Eišiškių valstybiniams dvarams. Tuo tarpu didžioji Dainavos kaimo dalis priklausė Varėnos dvarui.

Tarp 1845 ir 1850 metų buvo padaryta valdymo reforma. Ūlos krašto valstybiniai dvarai buvo apjungti į vieną didžiulį Kaniavos valstybinį (iždo) dvarą. Šitam vienetui buvo priskirta 12409,81 dešimtinės dirbamos (naudojamos) žemės ir 10031,99 dešimtinės miško. Tokia valdymo sistema išsilaikė neilgai, nes 1861 m. Rusijos imperijoje buvo išleistas baudžiavą naikinantis dekretas. Valstiečių valdymui buvo įkurti valsčiai. Vienas iš jų – Kaniavos.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.