You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 18 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Didžiųjų nelaimių laikmetis

1654 metais prasidėjęs karas tarp Lietuvos ir Rusijos klostėsi labai nesėkmingai mūsų valstybei. Kaimyninės šalies kariuomenė buvo daug kartų stipresnė ir šimtą kartų žiauresnė. Užėmusi 1655 metais didžiąją Lietuvos dalį, Rusijos kariuomenė siaubė, degino ir naikino, ką tik galėjo sunaikinti, žudė ne tik žmones, bet ir kiekvieną gyvą padarą. Jeigu egzistuoja velnio apsėstieji, tai tokie ir buvo XVII a. viduryje Lietuvą okupavusios Rusijos kariai. Vakarinę Lietuvos dalį tuo tarpu užėmė švedai.

Jokių didesnių mūšių Ūlos krašte to karo metu nebuvo. Bet per jį perėjo Rusijos kariuomenė… Po keliolikos metų, kai rusų siaubūnai iš visos valstybės buvo išvaryti, 1672-aisiais, buvo atlikta ūkinė inventorizacija. Ji nustatė, kad kraštas nepaprastai nuniokotas.

Kaniavos dvaras buvęs rusų sudegintas, bet inventorizacijos metu jau atstatytas senoje vietoje.

Kaniavos miestelis sudegintas, žmonių likę labai mažai, tik apie 10 dūmų, t.y. sodybų.

Kaniūkų kaimas sudegintas, likę 6 dūmai.

Kruklių kaime iki karo buvo užimti 6 valakai ariamos žemės, po kaimo sudeginimo likę tik 4 dūmai, dirbę vos vieną valaką.

Mikalčiūnų kaime iki karo buvo 10 valakų, iš jų 5 užimti ir 5 laisvi, o inventorizacija randa 5 skurdžius dūmus ant 1,5 valako. 8,5 valako nepajėgiama įdirbti.

Panočių kaime buvo iš viso 7 valakai, likę tik trys dūmai ant 1 valako.

Dubičių miestelis turėjęs 11 užimtų ir laisvų valakų. Po miestelio sudeginimo jame liko 7 labai skurdūs dūmai ant dviejų valakų.

Senkonių kaime užimtas ir dirbamas tik vienas valakas iš 7.

Liulenčių kaime (dabar Gudija) buvo 7 valakai, po karo likę tik du skurdūs valstiečių gyvenimai.

Noškūnų kaimas nukentėjo mažiau, jame likę tik trys neužimti valakai iš 8.

Uosupės (gal Pauosupės?) ir Noreikų (prie Dainavos) kaimai visai ištuštėję, 18 valakų jau apaugo mišku.

Panašu, kad tai buvo pati didžiausia krašto nelaimė per visą jo istoriją. Stebėtis tenka tuo metu gyvenusių kraštiečių jėga ir ištverme, kad jie sugebėjo prikelti kraštą gyvenimui, kai viskas atrodė taip beviltiška.

Beje, Kaniavos ir Dubičių seniūnijos inventoriaus sudarymo metu valdė Ona Valavičiūtė – Kumeničova (Ana Volovičova Kumeničova). Tai rodo, kad Valavičių giminė krašte šaknis buvo įleidusi tvirtai ir ilgam.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.