You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 17 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Krašto valdymas XVI-XVII amžiuje

Kuomet didieji kunigaikščiai plačiai ėmė taikyti valsčių įkeitimą, šie pradėjo virsti seniūnijomis, t.y. didžiojo kunigaikščio atiduodamomis teritorijomis. Po valakų reformos (1557 m.) valsčiai nunyksta.

XVI a. viduryje Dubičius ir Kaniavą (dar valsčius, o gal jau seniūnijas) pradėjo valdyti Grigalius Valavičius. Tai bene žymiausias šio krašto valdytojas per visą jo istoriją. Kilęs iš labai įtakingos didikų giminės, pats buvo ir geras administratorius, ir diplomatas. Ne kartą vyko į svečias šalis su įvairiais pavedimais. Gyvenimo pabaigoje buvo Smolensko vaivada.

G.Valavičiaus vardą žino beveik kiekvienas istorikas ir miškininkas. Karaliaus pavedimu jis atliko dalies LDK girių reviziją ir parašė garsią ataskaitą apie girių padėtį. Šis darbas buvo išspausdintas 1559 metais.

Kaniavą ir Dubičius G.Valavičius valdė bent jau nuo 1557 metų, todėl keista, kad jo ataskaitoje nerašoma apie varėniškes girias. O gal todėl ir nerašoma, kad pats valdė šį kraštą. Beje, ir Varėną – taip pat. Kad tuo metu miškų ir medžioklės ūkis buvo tvarkomas, rodo toks faktas: 1561 m. G.Valavičiui buvo įsakyta sutartai dienai pristatyti į Valkininkus medžioklei 100 žmonių, o iš viso turėjo surinkti 450 varovų, neskaitant valkininkiečių. Į medžiokles įtraukiami paprastai būdavo tik su miško tarnyba susiję žmonės: šauliai, žvalgai (medsargiai).

Be Kaniavos ir Dubičių valsčių, būta dar Barčių valsčiaus, kuris išsilaikė ilgiau už savo kaimynus, kadangi bartai su skalviais buvo įbaudžiavinti vėliau. 1614-1637 m. šio valsčiaus žmonės labai atkakliai priešinosi mėginimui juos įbaudžiavinti.

Sunku nustatyti, kada buvo įkurtas dar vienas ūkinis-administracinis vienetas – Kaniavos ir Dubičių girininkija. Panašu, kad G.Valavičiaus valdymo metu jos dar bebuvo, o štai 1641 m. leidinyje, kurį trumpai pavadinsiu „Ordinacija“, šios girininkijos aprašymui skiriami net keli lapai. XVII ar XVIII amžiuje galėjo būti padėtis, kai trys kaimyniniai kaimai priklausė skirtingiems šeimininkams: vienas seniūnijai, kitas – girininkijai, trečias dvarininkui.

Keturių pagrindinių administracinių – ūkinių vienetų (Kaniavos, Dubičių, Barčių valsčių, vėliau seniūnijų, ir Kaniavos girininkijos) sistema išsilaikė beveik iki XIX a. vidurio.

XVII a. viduryje Ūlos krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo didžiųjų nelaimių šimtmetis. Daug karų su švedais ir rusais labai nualino šalį. Nuolatiniai karų palydovai – badai ir marai – siaubingai nuskurdino kraštą, apie tai plačiau pasakosiu vėliau.

Nuo XVI a. II pusės Lietuvoje nusistovėjo beveik pastovios apskričių ribos. Ūlos kraštas (be mažų išimčių) tapo Lydos apskrities vakarine dalimi. Jos sudėtyje ir išbuvo apie pusketvirto šimto metų.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.