You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 15 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Senieji valsčiai ir karališkieji dvarai

„Kryžiuočių kelių aprašymai“ mini karališkąjį Kaniavos dvarą. Nors aprašymas nėra pažymėtas konkrečia data, pagal vedlio Mėrūnės vardą ir kitus jo pranešimus galime nustatyti, kad įrašas padarytas 1385 metais. Informacija dėl karališkojo dvaro kelia kai kurių abejonių. Kryžiuočių raštininkas užrašė taip, kaip jis suprato ir kaip panašus dalykas buvo vadinamas Ordino žemėse. XIV a. pabaigoje Lietuvoje galėjo būti į dvarus panašių bajorų ar atskirų kunigaikščių ūkių, bet vargu ar galėjo būti didžiojo kunigaikščio dvaras? Valstiečiai dar buvo laisvi žmonės, tik mokesčius mokantys. Karališkasis dvaras – tai veikiausiai valsčiaus, jungusio kelias lauko bendruomenes, centras. Jame gyveno didžiojo kunigaikščio vietininkas tėvūnas (tijūnas), kuris rinkdavo mokesčius ir teisdavo valdovo vardu – ir valstiečius, ir bajorus. XV amžiuje valstiečiai patenka į vis didesnę priklausomybę, o bajorai įgyja vis didesnių laisvių.

Pradedant XV amžiumi, Kaniava ir Dubičiai dažnai minimi senuose LDK aktuose. Iki XVI a. vidurio tik Merkinė (iš dabartinio rajono vietovių) minima dažniau. Maždaug vienodai minima Perloja. Kitos vietovės minimos žymiai rečiau. TIk XVI a. II pusėje vis dažniau regime Varėnos ir Valkininkų vardus.

Net kelis šimtmečius Kaniava ir Dubičiai sudarė savotišką sunkiai išskiriamą porą. Nors tai buvo atskiri administraciniai vienetai (valsčiai, vėliau seniūnijos), juos dažniausiai valdydavo tas pats pareigūnas. XV ir XVI amžiuose pastebimas Dubičių pirmavimas, vėliau svorio centras persikelia į Kaniavą.

Bene pirmasis dokumentas, kuriame Dubičiai įvardinti kaip valsčius, yra Kazimiero privilegija. Ji – be datos, tačiau yra tarp 1487-1489 metų parašytų raštų. Joje sakoma: „Vaskui Radivonaičiui Kaniava su viskuo, kas Kaniavai priklauso, o dvaro nedaviau, o vietoje dvaro 20 Dubičių valsčiaus žmonių“.

Dešimtmečiu vėliau minimas Dubičių ir Kaniavos vietininkas Mikalojus Jundilaitis (kitur dar vadinamas Jundzilu arba Jundzilaičiu). Jis buvo didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonos Elenos kuchmeisteris (virtuvės viršininkas).

1509 metais ir Kaniava minima kaip savarankiškas valsčius. Tuomet Sidorui Levkovičiui (Laukaičiui) buvo paskirtos žemės Eišiškių, Rodūnios ir Kaniavos pavietuose. Pavietas – tai apskritis, tačiau XVI a. pirmoje pusėje tokių netikslumų, kai valsčius vadinamas pavietu, yra labai daug.

Apie 1516 metus Dubičiai ir Kaniava tapo laikina Jono Jundilaičio (Mikalojaus brolio) nuosavybe. Žygimantas Senasis, valdęs 1506-1548 metais, pamėgo valsčių ir dvarų įkeitimą atskiriems didikams už skolas arba už tarnybą. Taigi Jonas Jundilaitis paskolino Žygimantui Senajam 6000 kapų grašių, o Kaniava ir Dubičiais naudojosi kaip skolos procentais.

1519 ar 1520 metais teises į minėtus valsčius „perpirko“ Eišiškių ponas Andrius Davaina.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.