Ūlos kraštas senovėje, 14 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Čia prisiglaudžia skalviai

XIV a. II pusėje krašte apsigyveno dar vienos baltų genties – skalvių – atstovai. Tiesa, dainaviai ir bartai atvyko savanoriškai, bėgdami nuo kryžiuočių smurto, o skalviai buvo parsivaryti kaip karo belaisviai. J.Ochmanskis nurodo, kad 1365 m. Algirdas ir Kęstutis atliko žygį į Ordino žemes ir iš ten parsivarė apie 800 belaisvių. Tai nemažas kiekis, nes ir XIV a. žmonių gyventa žymiai rečiau negu dabar. Apie skalvių apgyvendinimą Ūlos krašte pasakoja 90-tasis „Kryžiuočių kelių aprašymas“: „Nuo Zabolotjės 2 mylios iki Skalevo; čia taip pat gyvena skalviai, kurie Ragainėje buvo sugauti, nuo vieno kaimo iki kito visur kelias geras; ten yra upė, vadinama Pelesa, ji neplati, vedlys mano, kad per ją yra tiltas. Nuo Skalevo tolyn už 2 mažų mylių yra Rodūnia; čia gražus ir tirštai gyvenamas kraštas“. Senoji prūsiškoji mylia turėjo apie 7,5 km, mažoji galėjo turėti 5-6; taigi minėtas kelias buvęs maždaug per vidurį tarp Kaniavos ir Rodūnios.

Šis aprašymas svarbus daugeliu atvejų – ir dėl skalvių, kurie buvo apgyvendinti į rytus nuo linijos Barčiai – Pelesa, ir dėl upės vardo, ir dėl gyvenviečių paminėjimo. Skalviai apsigyveno šalia Bartų. Manoma, kad juos skyrė Bartašunkos upelis (apie 12 km į rytus nuo Dubičių tiesiai linija). Be Skalevo (skalvių), buvo dar keli skalvių kaimai, kartu jie sudarė vientisą gyvenviečių kompleksą į vakarus ir į pietus nuo Rodūnios. J.Ochmanskio teigimu tos genties žmonės gyveno Vigonių, Smilginių, Dubinių, Orlios, Kurkių, Kargaudų kaimuose. Visi šie kaimai šiuo metu priklauso Gudijos Respublikai. O Skalevas? Greičiausiai tai dabartiniai Kalviai, nes jie atitinka ir aprašytąją geografinę padėtį ir sąskambis labai panašus. Bent jau kito panašiai skambančio kaimo pavadinimo šiame krašte nėra.

Bartai ir skalviai 200-300 metų užėmė kiek kitokią padėtį negu senieji vietiniai gyventojai. Jie žymiai ilgiau išliko neįbaudžiavinti. Prievoles valstybei (didžiajam kunigaikščiui) jie atlikinėjo statydami tiltus. Tokia prievolė buvo vadinama barčių prievole. Ją atlikinėjo barta ir skalviai, nors pastarieji mažiau. Štai kodėl tie geri statybininkai buvo įkurdinami netoli svarbių krašto upių. Mūsiškiai Barčiai buvo įkurti netoli nuo Merkio (apie 8 km tiesia linija). Pelesos bartai statė tiltus per dabartinį Ūlos aukštupį, o aradniškiai – per Dzitvos upę.

Yra pagrindo teigti, kad bartai taip pat buvo drevinės (bartinės) bitininkystės skleidėjai į Pietų Lietuvą. Iki tol ji buvusi medžioklinio (plėšikiško) pobūdžio.

Sunku pasakyti, per kiek laiko dainaviai, bartai ir skalviai asimiliavosi. Ilgainiui jie visiškai sulietuvėjo, daug nusipelnė Lietuvos ūkio ir karo istorijai (ypač tiltų statyboje), skirdami savo sugebėjimus, pasak J.Ochmanskio, „naujai, mielai tėvynei“.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.