You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 8 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Piliakalnių ir pilkapių gadynė.

Kai žmonės pradėjo verstis žemdirbyste, tai apsigyveno nuolatinėse vietose ir jau mažai besikilojo. Tik jų būta labai mažai. Paskaičiavus pagal profesoriaus K.Pakšto duomenis, išeitų, kad apie 500 m. po Kr. Ūlos krašte galėjo gyventi vos 120-200 žmonių, II tūkstantmečio pradžioje – 400-500, o valstybės kūrimosi metu – apie 600-700. Žmonių nedaug, negausūs ir jų palikti pėdsakai.

Apie I tūkstantmečio prieš Kristų ir I tūkstantmečio po Kristaus žmonių gyvenimą Ūlos krašte liudija piliakalniai ir pilkapiai. Seniausiai datuojamas Barčių, arba Čepeliūnų, piliakalnis. Jis buvo apgyvendintas keli šimtmečiai iki Kristaus. Dar 1890 m. jį tyrinėjo V.Šukevičius. Surado šiek tiek lipdytinės keramikos, gyvulių kaulų ir titnaginį kirvelį.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais datuojamas Kaniavėlės piliakalnis. Netoli jo turėjo būti ir gyvenvietė. Už 2 km nuo piliakalnio, Bagočių kaime, yra VI-VII a. piliakalniai. Galimas daiktas, kad gyvenvietė buvusi tarp Bagočių ir Kaniavėlės, žmonės nuo pavojų slėpdavosi piliakalnyje, o laidojami atokiau – dabartiniuose Bagočiuose. Pilkapius, žinoma, tyrinėjo V.Šukevičius. Surado švarių (be anglių priemaišų) žmonių kaulų, skydo umbą, geležinį kirvį ir peilį. Įdomu tai, kad pateiktame kasinėjimų žemėlapyje V.Šukevičius pažymėjo akmens amžiaus stovyklavietę tarp dabartinės Panočių mokyklos ir Z.Svirskienės sodybos. Gaila, kad nieko daugiau apie tai neparašė.

Įvairūs šaltiniai nurodo, kad medinė pilis buvusi Drucminuose. Netoli jų (Daržininkų kryptimi) buvę piliakalniai, kuriuos pirmasis tyrinėjo A.Kirkoras. Apie šį savo darbą jis aprašė „Archeologinėje išvykoje po Vilniaus guberniją“.

Aptikti ir tyrinėti taip pat Margių (datuojami V-VIII amžiumi) ir Mantotų (IX-XII a.) pilkapiai su degintiniais kapais. Tarp Šišinių ir Drucminų kelių kilometrų tarpe irgi yra išsimėtę atskiri pilkapiai. Vieni jų gali būti susiję su tikrai labai sena Dubičių, kiti – su Drucminų gyvenviete.

Bene žymiausias Ūlos krašto piliakalnis yra Dubičiuose. Žmonės nuo seno jį vadina karalienės Bonos pilimi. SU pilimi ši smarkuolė (Žygimanto Augusto motina ir Barboros Radvilaitės anyta) vargu ar susijusi. A.Kirkoras nurodo, kad ji lyg fundavusi Dubičių bažnyčios statybą. T.Narbuto nuomone (pritaria ir Kirkoras), ten buvusi Vytauto Didžiojo medžioklės pilis. Tačiau piliakalnio pavidalas ir įrengimai (pylimai) rodo, kad tai turėjęs būti gynybinis ankstyvojo feodalizmo piliakalnis, o vėliau jame buvusi dvarvietė.

Šis piliakalnis yra kairiame Ūlos krante, netoli nuo Dubičių – Rakų kelio. Į vakarus nuo karalienės Bonos pilies yra antras piliakalnis. Ir viename, ir kitame yra užsilikusios duobės – tikriausiai V.Šukevičiaus kasinėjimų pėdsakai.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.