You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 7 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Didelių pokyčių metas.

Taigi Nemuno kultūra Ūlos krašte buvo pagrindinė iki III ir II tūkstantmečio prieš Kristų sandūros. Apie tą laiką į visą Pabaltijį, taip pat ir Ūlos kraštą atsikelia nauji gyventojai, padarę lemiamą įtaką tolesnei istorijai. Naujieji krašto gyventojai buvo indoeuropiečiai, gyvulių augintojai, jau pažinoję ir primityvią žemdirbystę, taigi užėmė aukštesnį visuomenės raidos laiptelį, palyginus su senaisiais Nemuno kultūros žmonėmis. Atvykėliai atsinešė vadinamąją virvelinę keramiką ir laivinius kovos kirvius. Indoeuropiečiai iš dalies išstūmė senuosius gyventojus, iš dalies su jais susimaišė. Rimantienės nuomone, Ūlos krašte tai įvyko gana greitai. Iš indoeuropietiškojo ir senojo (Nemuno kultūros) substrato palengva pradėjo formuotis baltiškasis etnosas. Virvelinės keramikos dirbinių surasta beveik visose Dubičių stovyklose, baltiškų kirvelių – Gribašoje (du), Karaviškėse, Krokšlyje ir pan.

Neolitiniam, o gal net vėlesniam laikotarpiui tenka priskirti Dubičių radinius 1959 metais. Apie tai P.Kulikauskas rašė straipsnelyje „10000 metų senumo gyvenvietė“. Be abejo, amžius gerokai padidintas, nes apie tikras gyvenvietes Lietuvoje galima kalbėti tik nuo žemdirbystės atsiradimo. Taigi gyvenvietė negali būti senesnė kaip 4000 metų. Beje, panašią išvadą padarė ir P.Kulikauskas, teigdamas, kad „pirmieji žmones čia turėjo pasirodyti prieš 10 tūkstančių metų, o prieš 4-5 tūkstančius metų žmonių čia gyventa tankiai“.

Pasirodo, kad tas 1959 m. „Pergalės“ kolchozo traktoristas „užkabino“ senovinį kapinyną. Kaip teigia Lietuvos archeologų patriarchas:„Visus stebino faktas, kad molinių puodų čia išarta daug, jie gulėjo vienoje eilėje atskiromis grupelėmis. Archeologai išaiškino, kad šioje kalvoje senovėje buvo įrengtas degintinis kapinynas. Mirusieji buvo deginami specialiose laužavietėse, po to sudegę kaulai supilami į molinę urną ir užkasami“.

Neolitinių stovyklaviečių Ūlos krašte irgi taip pat gausu, kaip ir paleolitinių ar mezolitinių.

Ilgus tūkstantmečius patogios medžioklės vietovės traukė pirmykščius žmones. Jie nuolat ateidavo, stovyklaudavo, medžiojo, žvejojo. Miškai, pelkės, upeliai tam sudarė labai palankias sąlygas. Todėl daugelis stovyklaviečių yra daugiasluoksnės. Kašėtose, Margiuose, Rudnioje yra vietų, kur viršutinis sluoksnis yra neolito kultūros, vidurinis – mezolito, o apatinis – paleolito. Daug yra mezolito-neolito kultūrinius sluoksnius turinčių vietovių.

Akmens amžiumi baigiasi savotiškas Ūlos krašto „aukso laikotarpis“. II tūkstantmetyje prieš Kr. žmonės perpranta metalurgijos pagrindus, I tūkstantmetyje prieš Kristų pradeda įsisavinti geležį. Pagrindiniu žmonių verslu tampa žemdirbystė. O jau sąlygos šiame krašte nelabai palankios. Jeigu akmens amžiaus radiniai sudaro ne mažiau kaip dešimtadalį visos Lietuvos radinių, tai vėliau mūsų krašto įtaka labai sumažėja.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.