Ūlos kraštas senovėje, 13 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Čia prisiglaudžia dainaviai ir bartai

Įžanginiame straipsnelyje teigiau, kad Ūlos krašte savitai buvo einama lietuviškojo etnoso kryptimi. XIII a. pirmoje pusėje gyvenę žmonės priklausė lietuvių genčiai. To paties amžiaus pabaigoje ir XIV amžiuje kraštas pasipildė dainaviais, bartais ir skalviais.

1278-1283 metais kryžiuočiai sunaikino svarbiausius besiformuojančios jotvingių tautos ūkinius ir administracinius centrus, gyventojus išžudė arba išsivarė į nelaisvę. Dainaviai buvo viena jotvingių genčių, savo vado Skurdos vadovaujami patraukę į Lietuvą. Štai tuomet ir atsirado mūsiškė Dainava (5 km į šiaurės vakarus nuo Panočių). Lenkų istorikas A.Kaminskis nustatė, kad Lietuvoje ir Vakarų Gudijoje dar neseniai buvo 27 vietovės, turinčios tą pačią šaknį ir kilmę. Viename iš dokumentų užfiksuoti keli jotvingiški vardai: Meišta, Skodis, Korvelis, Zvikonis, Svirplys, Moneika. Labai panašu į dabartines lietuvių pavardes!

Maždaug tuo pačiu metu į Ūlos kraštą atsikraustė ir pabėgėliai iš Prūsijos, t.y. Bartos žemės. Žinių apie tai randame B.Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“, kur teigiama: „Kryžiuočiai savo žygių aprašymuose mini nuo jų siautėjimo pabėgusius ir Dubičių bei Kaniavos apylinkėse įsikūrusius prūsų giminės žmones“. Atvykėliai nuo Alnos upės krantų įkūrė Barčių ir kitus kaimus.

Beveik visiškai bartų atvykimą ir apsigyvenimą Ūlos krašte išaiškino lenkų istorikas Ježis Ochmanskis. Savo knygoje „Senoji Lietuva“ jis nurodo, kad apie 1278 metus didelė bartų grupė apsigyveno teritorijoje tarp Barčių ir Pelesos kaimų, taip pat ir į rytus nuo linijos Barčiai – Pelesa. Vėlesni istoriniai šaltiniai mini Barčių vietininką. Tai Andrius Aleknaitis, 1493 m. dar valdęs Perlamą ir Ožius (dabartinę Gožą). Kiek vėliau minima Barčių apskritis (pavietas), į kurią įėjo Pelesos, Aradnos, Skalvių ir Panemunės vaitystės. Priminsiu, kad Pelesa – ne tik ištvermingų lietuvių kaimas dabartinėje Gudijoje. Tuo pat vardu vadinta upė, ištekanti netoli nuo kaimo. Kadaise toji upė įtekėjo į Pelesos ežerą (tap Stojų ir Dubičių). Ežero senokai neliko, bet geografiniai leidiniai ir dabar nurodo, kad Ūla iki Dubičių vadinasi Pelesa. Minimoji vaitystė turėjo užimti maždaug upės baseino teritoriją.

Kad teritorijoje tarp Varėnos ir Rodūnios kadaise įsikūrė bartai, nurodo ir visiems prieinamos sovietinės enciklopedijos. Įdomus liudininkas yra didelis Ūlos krašto patriotas Tadas Ivanauskas. Jis rašo, kad prieš 100 metų Pelesos upės baseinas buvo vadinamas Barčių kraštu ir tuo labai stebėjosi: „Šis kraštas kažkodėl vadinamas barčių kraštu ir net Pelesos kaimas buvo vadinamas Barčių Pelesa“. Kitoje vietoje vėlgi skaitome: „Jis (gudas) paima „barčianką“ („barčiankais“ vadina lietuvius) ir didžiuojasi tuo“. Mums stebėtis netenka. Žinome, kad krašte masiškai buvo apsigyvenę bartai, todėl ir išliko tokie krašto ir žmonių pavadinimai.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.