You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 3 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – XX amžiaus tyrinėjimai.

Neteko girdėti, kad lenkiškos okupacijos (1920-1939 m.) laikotarpiu būtų atlikti kokie nors tyrinėjimo darbai. O šeštame dešimtmetyje Varėnos rajoną nuolat lankė archeologė A.Bernotaitė. Ypatingo jos dėmesio susilaukė Ūlos pakrantės (tarp Rudnios ir Kašėtų). Savo tyrinėjimus ji paskelbė leidinyje „Iš lietuvių kultūros istorijos“. II tomas iš spaudos išėjo 1959 metais. Tais pačiais metais „Pergalės“ kolūkio traktorininkas išarė labai keistus puodus. Tuomet į Dubičius atvyko trys Istorijos instituto darbuotojai – docentas P.Kulikauskas, A.Bernotaitė ir akademikas K.Jablonskis. Šie žmonės atliko archeologinę žvalgybą. Jos rezultatai nustebino net visko mačiusius mokslininkus. Docentas Kulikauskas „Vakarinėse naujienose“ išspausdino žinutę „10 000 metų senumo gyvenvietė“.

Akademikui Konstantinui Jablonskiui tai buvo viena iš paskutiniųjų ekspedicijų, nes sekančiais metais jis mirė. Prasminga tai, kad vėliau Dubičiuose kelis metus kasinėjo jo dukra Rimutė Jablonskytė-Rimantienė. Tiesa, tais laikais ji dar nebuvo žymiausia Lietuvos archeologė. Tokia ji pasidarė vėliau, po Šventosios stovyklaviečių tyrimų. Tačiau ir Dubičiai, ir kitos Kaniavos seniūnijos vietovės užėmė tikrai svarbią vietą mokslininkės gyvenime. Savo keliolikos metų darbo išvadas ji apibendrino knygose „Pirmieji Lietuvos gyventojai“, „Akmens amžius Lietuvoje“ ir daugybėje straipsnių. Vienas jų („Archeologijos paminklai“) išspausdintas leidinyje „Dubičiai“. Įdomu ir tai, kad profesorė R.Rimantienė yra jau trečios kartos mokslininkė. Jos senelis buvo garsusis kalbininkas Rygiškių Jonas, t.y. Jonas Jablonskis. Tėvas, kaip jau minėta, istorijos profesorius Konstantinas Jablonskis. Beje, profesorė R.Rimantienė yra Vytauto Landsbergio pusseserė. Taip kad mokslo vyrų (ir moterų!) jų giminėje tikrai netrūksta.

1971 metais Dubičiuose ir jų apylinkėse dirbo kompleksinė kraštotyrinė ekspedicija. Daug užrašė ekspedicijos dalyviai, daug nufotografavo. paprastai kompleksinės ekspedicijos darbas apibendrinamas monografija. Taip buvo ir šį kartą. Tik knygos prisiėjo laukti 18 metų. O ir leidinys toli gražu ne toks, kokio laukta. Tai visai ne priekaištas knygos autoriams. Kas parašyta, tas ir gera (arba beveik gera). Blogiau tai, kad dėl visagalio CK daug kas į knygą nesudėta. Istorinėje dalyje po minėto R.Rimantienės straipsnio seka „1863 m. sukilimas Dubičių apylinkėse“. Tarsi prieš tai nieko nebūta – nei XIV, nei XVIII amžiuje. Taip kad vienas iš akstinų, paskatinusių autorių giliau pasidomėti tolimąja praeitimi, yra toji didelė spraga knygoje „Dubičiai“. Tikiuosi bent kiek ją užpildyti.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.