You are currently viewing Ūlos kraštas senovėje, 2 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija

Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.

Ūlos kraštas senovėje – Šio krašto praeities tyrinėtojai.

Kraštas istorikų dėmesio susilaukė daugiau kaip prieš pusantro šimto metų. Pirmasis tyrinėtojas – Šaurų dvarelio savininkas Teodoras Narbutas. Šaurai yra apie 5-6 km į rytus nuo Nočios. Visą XIX amžių juos valdė Narbutai, iš kurių žinomiausias, be abejo, Teodoras. Jis buvo prastas pašnekovas, nes apkurto dar jaunystėje dėl sužeidimų. Kurtumas buvo didelė nelaimė ir bendravimo kliūtis, bet… nesukliudė su tarnaite sugyventi 5 vaikus. Su ja susituokė tuomet, kai vyriausiajam sūnui (Liudvikui) jau panosė pradėjo tamsėti.

Teodoras Narbutas parašė pačią didžiausią Lietuvos istoriją, panaudodamas daugybę šaltinių. Gaila, kad pritrūkęs šaltinių, į pagalbą šaukdavosi fantaziją. Taip, daugybė priekaištų, kuriuos teko perskaityti Teodorui, buvo, deja, teisingi.

T.Narbutas bene pirmasis atkreipė dėmesį į krašto piliakalnius, pilkapius ir kitas įdomybes. Pats specialių archeologinių kasinėjimų berods nevykdė. Tačiau senienas rinko, kaupė. Savame dvarelyje buvo įrengęs muziejėlį, kur buvo ir žymėtų akmenų, ir kaulinių įrankių, ir senovinių monetų. Bene darbingiausias T.Narbuto gyvenimo periodas – ketvirtasis praeito amžiaus dešimtmetis.

Pirmasis archeologas – tyrinėtojas buvo Adomas Kirkoras, kuris XIX a. šeštame dešimtmetyje kasinėjo daugybę Kaniavos seniūnijos vietovių (Drucminuose, Daržininkuose). Daugiausia kasinėjo pilkapius, bet pažinojo bei aprašė ir kitas įdomesnes vietas. Žavėjosi Dubičiais. Tvirtino, kad tais laikais dar būta pilaitės griuvėsių, o pačius Dubičius priskyrė prie vienos iš trijų žavių Pietų Lietuvos vietovių. Kitos dvi – tai Eišiškės ir Rodunė.

A.Kirkoro kasinėjimus minėjo T.Narbutas savo „Lietuvių tautos istorijos“ II tome. Archeologinės paieškos, kaip minėjau, vyko 6 dešimtmetyje. Vėliau buvo 1863-ieji metai – didžiausia XIX a. Lietuvos nelaimė, ją lydėjo priespauda ir tamsa. kur jau ten archeologija ir jos problemos! Gera nors tai, kad naktis negali trukti amžinai. Amžiaus pabaigoje kraštas vėl sulaukė savojo tyrėjo.

Nežinia, ar Vandalinas Šukevičius pažinojo senąjį Teodorą Narbutą. Greičiausiai – taip, nes Šaurų ir Nočios (Ginelių) dvarus skyrė vos keli kilometrai, o 1864 m., kuomet Teodoras Narbutas mirė, Vandalinui jau ėjo dvyliktieji. Šukevičių namuose Narbutų pavardė turėjo būti tariama dažnai. Ir senasis Teodoras buvo garsus, ypač savo „Istorija“, ir nelaimingasis Liudvikas, kurio jaunystė praėjo Kaukazo kalnuose kariaujant. Taigi dar jaunystėje Vandalinas bus daug girdėjęs apie Narbutus ir jų darbus. O kai pats suaugo, subrendo, tai… tiesiog susirgo. Beviltiškai, nepagydomai. Ir ne kokia nors kraujo apytakos ar virškinimo liga, o archeologija. Akmens amžiaus stovyklavietės prie Ūlos, Katros, ar Merkio upių, prie Pelesos ir Dubo ežerų tapo jo gyvenimo aistra, tikslu, netgi gyvenimo būdu. Prieš metus „Merkio kraštas“ rašė apie V.Šukevičiaus gyvenimą, jo bylinėjimąsi su žmona ir kitas negandas. Toks jau jis buvo. Ne šeimai, ne politikai ar komercijai atsidavęs. Archeologijai. Tik jai! Kasinėjo, rinko, rašė Lenkiškoje ir rusiškoje spaudoje. Daugybė jo surastų įdomybių yra Vilniaus, Varšuvos ir S.Peterburgo muziejuose. O ir straipsniai apie akmens amžiaus radinius (kaip ir patys radiniai) aktualūs ir dabar, nors pačio V.Šukevičiaus nėra gyvųjų tarpe jau beveik 80 metų (mirė 1919 m.).

Palaidotas koplytėlėje netoli Nočios, pakeliui į Ginelius. Buvau ten prieš keliolika metų. Baisu! Stogo nėra, sienos griūva… T.Narbutui pasisekė geriau, mat amžinam poilsiui atgulė Nočios šventoriuje. Ir kapas tvarkingas, ir paminklas. Ir žmonės nuolat pro jį praeina. Ir prisimena.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“.