Ūlos kraštas senovėje, 1 dalis
  • Post author:
  • Post category:Istorija
Skelbiame Panočių mokyklos istorijos mokytojo a.a. Vido Abromaičio „Merkio kraštas“ laikraštyje spausdintus tekstus apie Ūlos kraštą.
 

Ūlos kraštas senovėje – Yra toks kraštas.

Pačiame rajono (tuo pačiu ir Respublikos) pakraštyje yra teritorija, kurią būtų galima pavadinti Kaniavos-Dubičių, arba Ūlos kraštu. Ūlos kraštu todėl, kad tai svarbiausia tos žemės upė su savo intakais: Nočia, Kaniavėle, Uosupiu, Povilniu. Kaniavos-Dubičių kraštu todėl, kad tai labai svarbios ir senos gyvenvietės, kurios amžiumi mažai nusileidžia Vilniui ir lenkia Varėną, Alytų, jau nekalbant apie kokią ten Čikagą ar Niujorką.
 
Negalima sakyti, kad kraštas yra užmirštas užkampis, bet nėra taip išgarsintas, kaip Varėna, Valkininkai ar Merkinė. Tuo tarpu, nei gamtos grožiu, nei istorine praeitimi šis Lietuvos žemės gabalėlis nenusileidžia labiau žinomiems savo kaimynams. Ką gi autorius vadina Ūlos kraštu?
 
Tai Ūlos baseino teritorija, išskyrus šios upės žemupį;
tai teritorija, kurioje jau XVII a. veikė Kaniavos girininkija;
tai teritorija, kuri nepriklausė minėtai girininkijai, bet priklausė Kaniavos valsčiui XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje;
tai teritorija, kuri nepriklausė nei girininkijai, nei valsčiui, bet priklausė pokario metu Rudnios valsčiui, arba dabartinei Kaniavos seniūnijai.
 
Pagaliau prie krašto priskiriu ir tuos kaimus, kurie juridiškai gal ir niekada nepriklausė nei girininkijai, nei valsčiui, nei seniūnijai, bet buvo su kraštu susiję specifiniais ryšiais, kuriuos autorius mėgins parodyti.
 
Apytikrės krašto ribos būtų tokios: šiaurėje – Pabaronės ir Kamorūnų kaimai, vakaruose – Zervynų kaimas, Stegolų balos ir Suredo (XVII a. vadinto Survydo) kalnas, pietuose – dabartinė LR siena, rytuose – Nočios bažnytkaimis ir netoli jo esantys kaimai (tai dabartinės Gudijos Respublikos teritorija).
 
Autorius norėtų apžvelgti šio krašto istoriją per ilgus amžius ir netgi tūkstantmečius, nes jau maždaug 12 tūkstančių metų šiame krašte vyksta įdomūs reiškiniai. Čia kitaip negu kitose Lietuvos (ir net gi Varėnos rajono) vietose buvo einama lietuviškojo etnoso kryptimi, čia buvo ir yra nepaprastai įdomių gamtos ir istorijos paminklų.

Autorius a.a. Vidas Abromaitis, 1997 metai, laikraštis „Merkio kraštas“